Mergvakario krautuvele

Manoma, kad mergvakario tradicija kilo 1960 m. seksualinės revvociucijos metu. Vistik iki 1980 m. mergvakariai dar nebuvo dažni. O pirmoji knyga apie mergvakarių planavimą buvo išleista tik 1998 m. Mergvakarių kultūrinė reikšmė susijusi su lyčių lygybe.

Užsiėmimai mergvakario metu gali būti įvairūs. Galima pasamdyti mergvakario organizatorius (mergvakaris armijoje, mergvakaris su policininkais ir pan.), galima mergvakarį organizuotis pačioms (užsisakyti tapybą ant šilko, pačioms sugalvoti mergvakario siužetą ir jį įgyvendinti ir t.t.). Kartais organizuojama vakarienė su kokteilių vakarėliu, einama į diskoteką, kartais liekama ramioje aplinkoje, kur galima pasikalbėti ir duoti patarimų būsimajai nuotakai, žaisti mergvakario žaidimus. Viskas priklauso nuo to ką mėgsta ir ko nori būsimoji nuotaka ir mergvakario dalyvės. Šiaurės Amerikoje populiaru pasisamdyti striptizo šokėją ar eiti į striptizo klubą. Vokietijoje gyvuoja paprotys pripirkti saldainių ir mažų buteliukų su įvairiais stipriaisiai gėrimais, ir duoti būsimajai nuotakai jų pilną krepšį, kad eidama gatve išparduotų praeiviams, o už gautus pinigus mergvakaris yra tęsiamas klubuose. Didžiojoje Britanijoje populiaru pasamdyti nuogą padavėją, dėvintį tik trupmą prijuostę su kaklaraiščiu. Jis patarnauja būsimąjai nuotakai, veda mergvakario žaidimus arba pats juose dalyvauja. Išpopuliarėjo ir šios idėjos pratęsimas – pasamdyti nuogą virėją, kuris gamina mergvakario dalyvėms maistą, o nuogas padavėjas jas aptarnauja.

Mergvakario dalyvės paprastai vien moterys – pamergės ir artimos būsimosios nuotakos draugės. Mergvakario vakarėlį rengia viena ar kelios iš mergvakario dalyvių. Šio vakarėlio būsimoji nuotaka neorganizuoja, nors gali prisidėti prie jo planavimo. Mergvakario sąnaudas paprastai tarpusavyje išsidalina mergvakario dalyvės, o būsimajai nuotakai nieko mokėti nereikia.

Dayvavimas mergvakaryje yra pasirinkimo dalykas ir pasitaiko, kad būsimosios nuotakos šios šventės apskritai atsisako. Nei iš pamergių, nei iš kitų draugių negali būti reikalaujama dalyvauti mergvakaryje arba verčiama mokėti už kurią nors mergvakario dalį. Kadangi mergvakaris kildinamas iš šventinių pietų, jis dažniausiai rengiamas vakare, paprastai savaitė (ar bent kelios dienos) prieš vestuves.

Pasitaikanti mergvakario alternatyva – būsimosios nuotakos ir jos mamos rengiama vakarienė, kurios metu pamergėms įteikiamos smulkios dovanos.

Šiuolaikinės vestuvinių keliaraiščių tradicijos yra kilusios iš XIV a. Prancūzijos papročių. Šiaurės Amerikoje jaunoji vestuvių dieną dėvi du keliaraiščius - vieną išsaugojimui, kitą - metimui. Abu keliaraiščiai dėvimi ant dešiniosios kojos, kiek aukščiau kelio.

Prieš nuimant keliaraištį jaunoji meta savo puokštę netekėjusioms merginoms. Tuomet jaunikis nuima metimui skirtą keliaraištį nuo jaunosios kojos. Kartais tai daroma dantukais, tačiau šiuo metu dažniausiai - tiesiog rankomis. Nuėmęs keliaraištį jaunikis nusisukęs meta jį nevedusiems vestuvėse dalyvaujantiems vyrams. Sugavęs keliaraištį vyras užmauna jį merginai, sugavusiai jaunosios puokštę.

Sakoma, kad tie, kurie sugavo puokštę ar keliaraištį bus sekantys greičiusiai apsivesiantys, o kartais netgi sakoma kad jie kartu bus sekanti apsivesianti pora.

Antrasis keliaraištis, kuris skirtas išsaugojimui, yra nuimamas pirmąją vestuvių naktį.

Vestuvinių keliaraiščių tradicijos susikūrė per ilgą laikotarpį. Kai kurios jų tapo šiuolaikinio etiketo dalimi, o kai kurios tiesiog išnyko.

Keliaraiščių tradicijos atkeliavo iš keturioliktojo amžiaus, kai kai kuriose Europos šalyse (pvz., Ispanijoje), vestuvių svečiai tikėjo, kad jaunosios drabužiai gali atnešti sėkmę, todėl sugadindavo vestuvinę suknelę bandydami atsiplėšti jos gabalėlį. Žinoma, tokia tradicija nepatiko jaunosioms, todėl jos pradėjo mėtyti svečiams įvairius daiktus, vienas jų - keliaraištis. Taip atsirado tradicija per vestuves mesti vyrams keliaraišti. Visgi, kildavo ir problemų - išgėrę vyrai prarasdavo kantrybę ir mėgindavo keliaraištį nuimti nuo jaunosios kojos anksčiau laiko. Todėl paprotys išsivystė būtent taip, kad jaunikis nuima keliaraištį ir meta jį vyrams. Kartu su šiuo pokyčiu jaunosios pradėjo mėtyti savo puokštes netekėjusioms vestuvių dalyvėms.

Kitas įdomus paprotys yra atėjęs iš senų laikų kai vestuvių keliaraištis simbolizavo nekaltybę. Kai jaunikis nuimdavo keliaraištį - tai simbolizuodavo jaunosios nekaltybės atsisakymą.

Senas anglų paprotys buvo įsėlinti į jaunųjų kambarį, šiems jame esant, ir pakėlus nuo žemės išmėtytas kojines,jomis apmėtyti jaunuosius. Kuriam pavykdavo užmesti kojinę ant jaunosios ar jaunojo nosies, buvo sakoma, kels artimiausias vestuves.

"Kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto, kažkas melsvo ir šešių pensų moneta jos batelyje."

Ar kadanors pagalvojote iš kur kilo "kažkas melsvo"?

Kažko melsvo dėvėjimas grąžina į biblijinius laikus, kai melsva simbolizavo tyrumą, ištikimybę ir atsidavimą.Tais laikais jaunoji turėdavo melsvą drabužio detalę arba melsvą juostelę, juosiančią suknelės apačią. Senovės romėnų merginų drabužiai taip pat turėdavo mėlynus pakraštėlius, kas simbolizavo jų meilę, ištikimybę ir kuklumą. Tuo tarpu krikščionys tai siejo su mergelės Marijos tyrumu.